Rita_[LKI]
administruoja
| Žinutės: 237 |  |
|
pirmadėlys - 2017-01-05 21:37
Įžangai, manau, tiktų pacituoti virtuvės žurnalistę Beatą Nicholson (virtuvės – šiuo atveju be jokio neigiamo atspalvio, nes ji pati taip yra save pavadinusi):
Dabar mano šeimoje pusiausvyra: turiu dukrą ir sūnų, mūsų šunys (iš Anglijos atvykę kokerspanieliai) irgi berniukas ir mergaitė. (Žurnalas Laima, 2017, sausis, pasvirasis šriftas žurnalo).
Taigi, miestietiškoji vartosena senokai suka gyvulių žmoginimo linkme. Ar bendrinėje kalboje reikia tai stabdyti? Manau, kad ne – bet tik nuo tada, kai nebeliks tų, kuriuos tokia vartosena šokiruoja. Kol kas, kiek girdėti aplinkui, šokiruojamų dar esama.
Pirmadėlė, pirmadėlys šių dienų kalbos vartotojams, regis, nebeturi etimologinio skaidrumo (šaknis dėl-, ta pati kaip ir dėlės („siurbėlės“), siejama su žindymu / žindimu).
Taip, retokas žodis, bet retokas gal labiau dėl to, kad jo kontekstas dabartinėje vartosenoje, ypač miestiečių aplinkoje, ne itin dažnas.
Pažiūrėkite, kaip atrodo redaguotoje vartosenoje (Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne) pirmagimis: pavyzdžių su gyvuliais, greitosiom peržvelgusi, neaptikau – tik apie žmones. O pirmadėlio, nors mažai, bet grožinėje literatūroje yra:
pirmadėliukė ožka (Vytautas Bubnys),
pirmadėlė telyčia, karvė (Pranas Treinys) ir pan.
Tokią vartoseną ir palaikyčiau.
|
