Rita_[LKI]
administruoja
| Žinutės: 237 |  |
|
Šauksmininkas - 2016-02-26 19:26
Pagrindinė daiktavardžių su vns. vardininko galūne -as šauksmininko galūnė yra -e:
vaikas – vaike!
kalnas – kálne!
O toliau – išimtys (šiuokart jų visų nevardysiu), tarp kurių yra ir kai kurie tikriniai daiktavardžiai, t. y. vyrų vardai ir pavardės. Jų vienaskaitos šauksmininko galūnė -ai:
Pone Jonai Talmantai!
Gerbiamasis Vytautai Paulauskai!
Vietovardžiai į šią išimtį neįeina.
Taigi:
Nemune, Nemunėli!
Moabe, Amone, Babilone, Stambule, Madride, Londone, Kaune!
Nors „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (2005, p. 71) rašo, kad šauksmininko galūnę -ai turi tikriniai (i)a linksniuotės 1-os paradigmos daiktavardžiai, taigi lyg ir išplečia akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (t. 1, p. 217) taisyklę, bet pavyzdžių pateikia tik su vyrų asmenvardžiais.
Vis dėlto reikia turėti galvoje, kad visuotinėje vartosenoje ne visada ta taisyklė išlaikoma, pasitaiko svyravimų. Juos sukuria vidinės sisteminės kalbos analogijos ir įvairuojanti tarminė vartosena. Pavyzdžiui, kai vietovė sugyvinama, į ją kreipiamasi, veikia vidinė analogija su minėtais vyriškais asmenvardžiais. Todėl nieko keista, jei kas nors pasako ar parašo šauksmininką Babilonai!
Kita galima analogija – bendroji taisyklė pritaikoma ir vyriškiems asmenvardžiams, kaip ir Jūsų pavyzdyje Don Kichote!
Bendrinėje kalboje dėl tvarkos patartina laikytis taisyklės ir įsidėmėti išimtis, bet jei pasitaiko įvairuojančių formų, laisvesniuose stiliuose jos gali gyvuoti (tėve! – tėvai! ir pan.).
|
