Dienos sakinys
Nesidžiauk giriamas, neverk baramas.
Naujienos
Žodynai ir kt.
Rinktinis žodynėlis
Apklausos, testai
Skaitiniai
Žaidimai
Mokytojams
Pokalbiai
Seminarai
Archyvas
Nuorodos
Rašykite
Apie šiuos namus
Prisijungti
 
 

 
Peržiūrėti: Diskusijos
Rita_[LKI]
administruoja
Žinutės: 206
graph
 
Atia ar ate? - 2010-06-27 21:51 Paklausta, kaip rašyti šį jaustuką, atsakau – kaip patinka. Bet klausimai nesibaigia, tad reikia paaiškinti išsamiau.

Atsisveikindami žodeliu ate su artimais žmonėmis, dažnai dar ir pamojuojame ranka. Nuo vaikystės daugeliui tai visiškai įprastas raiškos būdas. Kai šis jaustukas pradėjo plisti viešojoje vartosenoje – ypač įvairiose pramoginėse TVR laidose, imta rūpintis, kaip jį rašyti: atia ar ate? Ilgą laiką vienintelis informacijos šaltinis buvo pirminė šio jaustuko kodifikacija „Gimtojoje kalboje“ (1995, nr. 12, p. 8–9): prof. Alekso Girdenio paskelbtas trumpas paaiškinimas, koks tai žodelis ir kur jis vartojamas.

Ten pasakyti trys svarbūs dalykai:
1) tai vaikų kalbos žodis, o „suaugusieji jį gali pavartoti tik bendraudami su mažais vaikais ar žaismingai atsisveikindami su labai artimais savo kartos žmonėmis“;
2) „viešajai bendrinei kalbai atià, be abejo, visiškai netinka – kaip ir atiatià, niamniam bei kiti panašūs vaikų žodžiai“;
3) jaustuko kilmė nėra aiški (spėjama – nelietuviška) ir manytina, kad jis nėra senas, nors dabar keliais variantais pasitaikantis visose tarmėse.

Šiandien jau reikėtų truputį patikslinti: ate netinka ne viešajai bendrinei, o oficialiajai bendrinei kalbai. Prieš penkiolika metų vieša ir oficialu buvo nepalyginti arčiau nei šiandien. Vieša dabar gali būti ir laisva. Tad laisvojoje viešojoje kalboje pagal bendrą polinkį vartoti kasdienio stiliaus žodžius jaustukas ate savo vietoj visiškai gali būti. Ir yra.

Toji kodifikacija ir liko tik pirminė. Mat šio jaustuko svarbiausieji mūsų žodynai nemėgsta. Nėra jo LKŽ, nėra nė viename DLKŽ leidime. Bet užtai kai ką panašaus rasime… Jono Balkevičiaus ir Jono Kabelkos „Latvių–lietuvių kalbų žodyne“ (1977). Latvių atsisveikinimo jaustukas a’tā! (šnek.) lietuviškai verčiamas ata! (latviškojo žodžio apostrofas žodyne žymi paskutinio skiemens kirtį). ALKONE anglų jaustukas ta-ta (šnek.) verčiamas ate, iki. Taip pat ate rasime ir Aldono Pupkio „Kazlų Rūdos šnektos žodyne“ (2009), kur nurodoma, kad šioje šnektoje ate vartojamas atsisveikinimui reikšti (ppr. vaikų kalboje), ir duodami du sakiniai: vienas šiaip kasdienės kalbos (Susitinki, sveika gyva ir ate), kitas – sakomas vaikui (Padaryk tėtei ate).

Naujajame, dar rašomame „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“, sako, jaustuko ate irgi nebus (http://www.delfi.lt/news/daily/ lithuania/article.php?id=33147343), esą vaikų kalbos žodžių ten nededama.

Tokį nusiteikimą tikriausiai skatina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banko įrašas, kuriame remiamasi minėtąja A. Girdenio nuomone, tik ta nuomonė perteikta ne visai tiksliai: „Atia (ate) laikomi vaikų kalbos žodeliais, bendrinei kalbai jie visai netinka (kaip ir atiatia, niamniam ir pan.)“ (mano žiūrėta 2010-06-26). (Girdenio buvo rašyta – „viešajai bendrinei kalbai visiškai netinka“.)

Nebus ate norminamajame žodyne, tai nebus. Bet žmonių noras žinoti, kaip jį rašyti, nedings. Tuo galima įsitikinti, vien tik interneto tinklaraščiuose pasiskaičius įvairių replikų ir diskusijų. Laisvajame rašytiniame stiliuje – ir asmeniniuose laiškuose, ir tinklaraščiuose, ir galų gale grožinėje literatūroje šis jaustukas (abu jo rašybos variantai) kuo normaliausiai vartojamas ir atsisveikinimui, ir juokaujamai emocijoms reikšti, netikėtai su kuo atsisveikinus, išsiskyrus, pavyzdžiui: Ir ate – nuvažiavo autobusas iš panosės.

Arba antai naujienų portale delfi.lt neseniai paskelbtas rašinys antrašte „Vilniaus moksleiviai: ate kuprinei“, kuriame pasakojama apie S. Nėries gimnazijoje vykusį renginį „Ate kuprinei“, kuriame vyresnieji ar jau mokyklą baigę mokiniai galėjo atiduoti savo kuprines, vadovėlius jaunesniesiems.

Taigi dabartinėje vartosenoje jaustukas ate stilistiškai yra šnekiškesnis, intymesnis žodelio sudie sinonimas, išėjęs už vaikų kalbos ribų.

Štai ir Giedrė Čepaitienė knygoje „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007) rašo: „Pastaraisiais metais šnekamojoje kalboje įsitvirtino atsisveikinimo žodis atia, kuris anksčiau laikytas tik vaikų kalbos žodžiu“ (p. 140–141). Tik per drąsiai jis toje knygoje įdėtas į skyrelį „Pasisveikinimo ir atsisveikinimo žodžiai, būdingi prasčiokiškai ar žargoninei kalbai“ greta visokių čiau, bai bai, paka, davai ir pan.

Šio žodelio kilmė – etimologų reikalas. Žmonėms svarbu, kur ir kaip jį vartoti, kaip rašyti. Kol tikslesnių duomenų nėra, vienodai galimi abu rašybos variantai. Ir, žinoma, būtinas stiliaus pojūtis, kur ate tinka, o kur ne.
  | | Komentuoti gali tik registruoti svetainės lankytojai.
bezdzionele
lankytoja(s)
Žinutės: 1
graphgraph
 
Atia ar ate? - 2010-10-08 20:54 aisku, kad ate!!!
  | | Komentuoti gali tik registruoti svetainės lankytojai.
Stepas
lankytoja(s)
Žinutės: 2
graphgraph
 
Atia ar ate? - 2013-06-23 08:29 Nelietuviškas atsisveikinimas. Kaip ir madingas čiau yra perimtas iš vokiečių tschau (o šis iš italų ciao), visai įmanoma, kad atia yra kilęs iš vokiečių ade (kuris yra iškraipyta prancūzų adieu forma).
  | | Komentuoti gali tik registruoti svetainės lankytojai.
Rita_[LKI]
administruoja
Žinutės: 206
graph
 
Atia ar ate? - 2013-06-23 16:45 Aleksas Girdenis minėtame skelbinyje 1995 m. panašiai spėdamas tokį ate kilmės šaltinį minėjo:

Tolimasis šio žodžio šaltinis veikiausiai yra prancūzų adieu „sudieu“, artimasis – koks su adieu susijęs slavų vaikiškas ar familiarus skolinys.

Tačiau vienokia ar kitokia šio jaustuko kilmė teigiamai jo kodifikacijai (su stilistine žyma) trukdyti neturėtų – vartosenoje jis yra visiškai pritapęs ir jo svetimumas (skirtingai nei kokio čiau) nėra jaučiamas.
  | | Komentuoti gali tik registruoti svetainės lankytojai.
Stepas
lankytoja(s)
Žinutės: 2
graphgraph
 
Atia ar ate? - 2013-06-23 21:24 Koks tas artimasis pasidarė gal aiškiau. Keista, kad Girdenio suponuojamas slaviškas tarpininkas.
Pastaba: manau, kad čiau svetimumas jaučiamas ir dėl to, kad lietuviškai č retai kada -- pirminis garsas (jei išvis toks kokiame žodyje jis yra). Žodžio pradžioje jis būdingas garsažodinės kilmės žodžiams, viduje -- vediniams (ant-jukas > ančiukas), arba kaitomoms formoms (kviet-ju > kviečiu, samt-jo > samčio). Netoli nuo tiesos, matyt, ir prielaida, kad ačiū taip pat yra skolinys.
  | | Komentuoti gali tik registruoti svetainės lankytojai.
Peržiūrėti: Diskusijos