Rita_[LKI]
administruoja
| Žinutės: 249 |  |
|
Dievas: didžiąja ar mažąja - 2012-04-06 18:52
„Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (1992, p. 61–62) skiriami du atvejai.
Didžiąja raide rašomi dievų, religinių asmenų, mitologinių būtybių vardai: Dievas, Brahma, Alachas, Buda ir t. t.
Mažąja raide rašomi mitologinių ar religinių būtybių bendriniai vardai (deivė, ugnies dievas, angelas ir t. t.).
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ http://dz.lki.lt/ (2006) taip pat pateikiami du skirtingi žodžiai:
1) tikrinis žodis – Dievas ‘aukščiausioji visagalė esybė, visatos kūrėjas ir valdovas’.
Šio žodyno straipsnio pavyzdžiuose gausu frazeologijos ir šiaip sustabarėjusių pasakymų, kur Dievas rašomas didžiąja raide:
Dėkui Dievui.
Bijok Dievo!
Dėl Dievo meilės.
Dieve duok (gink, saugok).
Neduok Dieve.
Padėk Dieve ir kt.
Šiais atvejais minimas visagalio vardas, į jį kreipiamasi, prašoma jo pagalbos, jam dėkojama, tad logiška šį žodį ir rašyti didžiąja raide.
2) bendrinis daiktavardis dievas ‘viena iš aukščiausiųjų esybių, turinčių galios žmogui ir gamtai’.
Minėtame žodyne tarp pavyzdžių – dievo karvytė ir daugiskaitos forma vartojami dievai:
dievai žino;
kur tave dievai neša.
Vis dėlto sutinku su Jumis, kad dažniau vartojamuose sustabarėjusiuose pasakymuose pirminė Dievo reikšmė nusitrina, nublanksta. Tiktai rasti aiškų kriterijų, kur tikrai sakomas Dievo vardas, o kur jis virsta bendriniu žodžiu, vargu ar pavyktų. Dabartinės rašybos taisyklės bent nesudaro pagrindo painiavai.
|
